Tvenkinys Girdžiuose
Prie Vinco Grybo memorialinio muziejaus Jurbarke
Nemunas
Gelgaudiškio bažnyčia
Vaiguvos upė - gatvė
Žemosios Panemunės piliakalnis
Liepos vidurys, savaitgalis. Nuo autostrados veduko, tarp Raseinių ir Pareizgupio, už kokio pusės kilometro į vakarus, matėsi nuriedėjęs nuo kelio baltas autotraukinys, o mašinos vis lėkė pro šalį Klaipėdos kryptimi lyg niekam tai nerūpėtų.
Važiuoju nuo Pareizgupio link Eržvilko. Pamiškėje pastebiu stovinčius, beveik kas šimtą metrų, automobilius. Grybautojai, uogautojai, o gal miško kirtėjai? Girdėjosi benzopjūklo keliamas triukšmas. Pasuku link Jurbarko ties Paupiu. Dar 8 km pavažiavus pro Šaltuoną, ties Butkaičiais jau prasideda asfaltas.
Tarsi, prabėgo pro akis geltonuojantys, banguojantys, su miškais susijungę laukai, kur tarp jų marma upės ir upeliai.. Kur kelias eina per laukymes, ten vėjas nupūsdavo automobilių sukeltas žvyro dulkes, o tarp miškų jos tvyrojo, kol pro jas pralėkdavau. Šlyna, Šaltuona, Mituva ir platusis Nemunas. Girdžiuose pasigrožėjau tvenkiniu ir medine bažnytėle, o Jurbarką pasiekiau prieš vidudienį. Aplankiau ten esantį Vinco Grybo memorialinį muziejų. Jo skulptūra Žemaitis yra Raseiniuose, be to, dar septyniose šalies vietose yra jo darbų. Pamačiau ten esančią vieno skulptoriaus drožybos darbų parodą. Dar apžiūrėjau vitražų ir tapybos ant šilko darbų parodėlę.
Nemuno grožybes ketinau pamatyti iš kairiosios jo pusės, tai būtų nuo Kidulių, pro Gelgaudiškį, Plokščius, Ilguvą, Kriūkus iki Pavilkijo ir pastebėjau, kad oras taisosi. Iš ryto pūtęs stiprokas vėjas aprimo, o ir lietaus, atrodė, nebus. Jurbarke saulelė taip užkepino, kad reikėjo nedelsiant, kepuriuką ant galvos užsidėt. Kol Liuks pasistiprinau, stebėjau menininkės kuriamą sieninės tapybos paveikslą, o liepos byrėdamos taikėsi įkrist man į bokalą. Kai kurie jurbarkiečiai, pastebėjau, mėgsta patriukšmaut su savo mašinytėm pypindami vieni kitiems - kad taip dviratininkai su savo skambučiais dzingintų...
Važiuojant tąja puse Nemuno, virš aukštų žolių, tarp krūmynų pasimato kitas krantas su savo pilimis ir bažnyčių bokštais. Kartais tenka sustot ir pasigrožėt atsiveriančiu ano kranto vaizdu. Visų ten esančių piliakalnių per vieną dieną neišlaipiosi, kai kurie smarkiai apaugę ir iki jų tektų eiti pėsčiomis. Nuo Gelgaudiškio labai viliojančiai atrodė asfaltuota kelio danga, ženklas skelbiantis apie dviračių tako projektą nuteikia optimistiškai, bet toliau, už kelių kilometrų, staiga viskas pasikeičia. Vos tik pravažiavus liūną, kur tos varlės koncertuoja - keliukas paprastas, vietomis smėliuko pasitaiko, balučių, per kurias reikia gero įsibėgėjimo, kad tik vairą nulaikyt pavyktų ir nesustot vidury. Nemunas tai nutolsta, tai vėl priartėja su savo teikiama vėsa ir gaiva. Pravažiuodamas stabteliu prie medžio skulptūromis paženklintos Petro Kriaučiūno gyvenamosios vietos. Ko gero pirmą kartą atvykusiam į Plokščius nustebina toks vaizdas, kai automobilis rieda tekančia upės vaga – ten esančia Vaiguvos upe-gatve. Ilguvą pasiekęs užlipu į kalniuką ir ten aptinku medinį dvarą, o nuo viršaus mielas akiai reginys į apačioj tekančią upę. Vėl leidausi žemyn ir skubėjau. Jau, galvojau suspėsiu dar iki kelto. Bet, nežinau, kur prapuolė dar viena valanda, kad spėčiau namus dar iki vidunakčio pasiekt. DINGO - lingo, jei kiek bent pusvalandį anksčiau ir būčiau, kur nebuvęs. Taip nesinorėjo saulėlydžio sutikt prie Nemuno -
ne tik - aušrą teko išvyst kylančią už Vilkijos bažnyčios bokštų.
Truputį nuprunkštė debesėlis ant mano galvos, kad žvalesnis būčiau. Su kavos puodeliu žvelgiau pro vitrinos langą į prabėgusią naktį vienatvę,
sušilęs kildamas užsukau į Antano Juškos muziejaus kiemelį, pasigrožėjau jaukia ir miela jo aplinka.
Per tris valandas pasiekčiau namus. Dubysa ties Ariogala vis dar patvinusi. Vėjas priešiškas lyg jis tyčia - nenorėtų, kad namo pargrįžčiau – dar valandą darbo kojoms pridėjo. Žvyrkelis tarp Čekiškės ir Ariogalos pasitaikė prasčiausias kokį teko kada važiuot! Ir kas gi tvarko tuos kelius, a?! Galėčiau išreikšt pasipiktinimą kai kurių žvyrkelių kokybe, kas juos prižiūri, bet ar bus nuo to kam nors geriau? Vieni ponai dabar su džipais važinėja ir kas jiems rūpi kokia ta kelio danga, o koks turintis miestišką automoto – kad ir aplinkeliu, bet važinėja tik gerais keliais. Nieks netrukdo kitam kam, kiekvienas sau kaip nori taip važiuoja. Ir aš stengiuos niekam netrukdyt su savo dviratuku. Gal ir gerai, kad patamsiu neteko tais žvyrkeliais važiuot, o gi sekmadienis - kur čia nulėksi skubėdamas.
Prie Vinco Grybo memorialinio muziejaus Jurbarke
Nemunas
Gelgaudiškio bažnyčia
Vaiguvos upė - gatvė
Žemosios Panemunės piliakalnis
Liepos vidurys, savaitgalis. Nuo autostrados veduko, tarp Raseinių ir Pareizgupio, už kokio pusės kilometro į vakarus, matėsi nuriedėjęs nuo kelio baltas autotraukinys, o mašinos vis lėkė pro šalį Klaipėdos kryptimi lyg niekam tai nerūpėtų.
Važiuoju nuo Pareizgupio link Eržvilko. Pamiškėje pastebiu stovinčius, beveik kas šimtą metrų, automobilius. Grybautojai, uogautojai, o gal miško kirtėjai? Girdėjosi benzopjūklo keliamas triukšmas. Pasuku link Jurbarko ties Paupiu. Dar 8 km pavažiavus pro Šaltuoną, ties Butkaičiais jau prasideda asfaltas.
Tarsi, prabėgo pro akis geltonuojantys, banguojantys, su miškais susijungę laukai, kur tarp jų marma upės ir upeliai.. Kur kelias eina per laukymes, ten vėjas nupūsdavo automobilių sukeltas žvyro dulkes, o tarp miškų jos tvyrojo, kol pro jas pralėkdavau. Šlyna, Šaltuona, Mituva ir platusis Nemunas. Girdžiuose pasigrožėjau tvenkiniu ir medine bažnytėle, o Jurbarką pasiekiau prieš vidudienį. Aplankiau ten esantį Vinco Grybo memorialinį muziejų. Jo skulptūra Žemaitis yra Raseiniuose, be to, dar septyniose šalies vietose yra jo darbų. Pamačiau ten esančią vieno skulptoriaus drožybos darbų parodą. Dar apžiūrėjau vitražų ir tapybos ant šilko darbų parodėlę.
Nemuno grožybes ketinau pamatyti iš kairiosios jo pusės, tai būtų nuo Kidulių, pro Gelgaudiškį, Plokščius, Ilguvą, Kriūkus iki Pavilkijo ir pastebėjau, kad oras taisosi. Iš ryto pūtęs stiprokas vėjas aprimo, o ir lietaus, atrodė, nebus. Jurbarke saulelė taip užkepino, kad reikėjo nedelsiant, kepuriuką ant galvos užsidėt. Kol Liuks pasistiprinau, stebėjau menininkės kuriamą sieninės tapybos paveikslą, o liepos byrėdamos taikėsi įkrist man į bokalą. Kai kurie jurbarkiečiai, pastebėjau, mėgsta patriukšmaut su savo mašinytėm pypindami vieni kitiems - kad taip dviratininkai su savo skambučiais dzingintų...
Važiuojant tąja puse Nemuno, virš aukštų žolių, tarp krūmynų pasimato kitas krantas su savo pilimis ir bažnyčių bokštais. Kartais tenka sustot ir pasigrožėt atsiveriančiu ano kranto vaizdu. Visų ten esančių piliakalnių per vieną dieną neišlaipiosi, kai kurie smarkiai apaugę ir iki jų tektų eiti pėsčiomis. Nuo Gelgaudiškio labai viliojančiai atrodė asfaltuota kelio danga, ženklas skelbiantis apie dviračių tako projektą nuteikia optimistiškai, bet toliau, už kelių kilometrų, staiga viskas pasikeičia. Vos tik pravažiavus liūną, kur tos varlės koncertuoja - keliukas paprastas, vietomis smėliuko pasitaiko, balučių, per kurias reikia gero įsibėgėjimo, kad tik vairą nulaikyt pavyktų ir nesustot vidury. Nemunas tai nutolsta, tai vėl priartėja su savo teikiama vėsa ir gaiva. Pravažiuodamas stabteliu prie medžio skulptūromis paženklintos Petro Kriaučiūno gyvenamosios vietos. Ko gero pirmą kartą atvykusiam į Plokščius nustebina toks vaizdas, kai automobilis rieda tekančia upės vaga – ten esančia Vaiguvos upe-gatve. Ilguvą pasiekęs užlipu į kalniuką ir ten aptinku medinį dvarą, o nuo viršaus mielas akiai reginys į apačioj tekančią upę. Vėl leidausi žemyn ir skubėjau. Jau, galvojau suspėsiu dar iki kelto. Bet, nežinau, kur prapuolė dar viena valanda, kad spėčiau namus dar iki vidunakčio pasiekt. DINGO - lingo, jei kiek bent pusvalandį anksčiau ir būčiau, kur nebuvęs. Taip nesinorėjo saulėlydžio sutikt prie Nemuno -
ne tik - aušrą teko išvyst kylančią už Vilkijos bažnyčios bokštų.
Truputį nuprunkštė debesėlis ant mano galvos, kad žvalesnis būčiau. Su kavos puodeliu žvelgiau pro vitrinos langą į prabėgusią naktį vienatvę,
sušilęs kildamas užsukau į Antano Juškos muziejaus kiemelį, pasigrožėjau jaukia ir miela jo aplinka.
Per tris valandas pasiekčiau namus. Dubysa ties Ariogala vis dar patvinusi. Vėjas priešiškas lyg jis tyčia - nenorėtų, kad namo pargrįžčiau – dar valandą darbo kojoms pridėjo. Žvyrkelis tarp Čekiškės ir Ariogalos pasitaikė prasčiausias kokį teko kada važiuot! Ir kas gi tvarko tuos kelius, a?! Galėčiau išreikšt pasipiktinimą kai kurių žvyrkelių kokybe, kas juos prižiūri, bet ar bus nuo to kam nors geriau? Vieni ponai dabar su džipais važinėja ir kas jiems rūpi kokia ta kelio danga, o koks turintis miestišką automoto – kad ir aplinkeliu, bet važinėja tik gerais keliais. Nieks netrukdo kitam kam, kiekvienas sau kaip nori taip važiuoja. Ir aš stengiuos niekam netrukdyt su savo dviratuku. Gal ir gerai, kad patamsiu neteko tais žvyrkeliais važiuot, o gi sekmadienis - kur čia nulėksi skubėdamas.
