Važiuoju ir aš namo keliu, visos žvaigždės mano,
meteorai į šipulius suskilo, pušų kvapais subiro...
Lėkis prieš vėją man plaukus vėl vėlė, įmirkau į savo šešėlį
kai ratą patraukiau link Dainių, lyg pelkių žole apžėliau,
ten kažkur gal Jamikoj papūgos gyvena,
o čia Lietuvoj - antys klegena ir kelrodė gena
kur kaimo tik vienkiemis likęs,
kažkur vidury lauko toks medis sau vaiką augina,
bitelės vėl medų gamina,
kepurę skubėjau užsidėti - jau dirba žemę traktoriečiai,
nuo dulkino vėjo plaukus reik saugot;
tik čia nuo rodyklės ta žemė rami - kepurę aš vėl žemyn: "Ilsėkis pražuvęs karį"
Pagalvojau apie stilių ir madą, gal reikėtų pasikeist įvaizdį, svajoju:
Kaip atrodytų čia sėdintis jamaikietis?
Ką čia internetas turi bendra su miško kirpėjais - kirtėjais,
gal pasiųlys kokią paslaugą pavėjui,
kad suveltų kokį dredą?
Veltiniams čia vandens užtektų,
einu tik žinomais takais, lapės te sau laksto miškais...
Bevaikščiodamas po laukus, partizanų pramintais takais
aptikau lyg bobą kosmodrome su marliu
ir kad užmojuos man per plaukus su tuo škurliu, tai:
"O, mama - Jamaika, kokį dredą suvėlė!", juk norėjai pažiūrėti tik visą laiką reik sau kelią stebėti
Lyg jau galėčiau eit saulutės palydėt ir
iki Dubysos suspėsiu dar nulėkt...
Už to kamieno žiūriu aš į kairę ir tą lauką apeinu,
netrukdžiau pono gandro vakarieniauti ir leidausi žemyn toliau -
vakaro saulelė į vieną - aš į kitą pusę, štai ir traukinys lyg ant siūlo į "Rygą" nudūmė...
Tik nepatogus jis man - dredas toks, -
galvojau sau prie sraunios Dubysos, - per dažnai paukščiai tupinėja ir voragyviai tik veisias
Štai traukinukas rieda savu taku...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą