Palei Prabaudą iki Dubysos

Sidabriškai stebuklingas sekmadienis

tarp varliukių ir šalpusnių,
kur paukščiai pilotuoja ir vienas diedulia lyg pypkiuoja,
žvelgdamas į kitą krantą, bet čia ne tai ką sau galvojau anąkart...

Man didesnis malonumas vaikščiot po laukus einant kokia nors upės vaga;

pasiremdamas lazda, ties kriokliu perbrendu iš ano kranto.
Toliau einu ta dešiniąja susiliejimo šaka į aukštupį
ir kuo toliau - tuo siauriau, tuo vis labiau apaugusi vaga,
visur aplink laukai dar nejudintos žemės.
Vabzdžiai dar neįkyrūs, tad tarp lauko ir miškelio smagiai
tuo takeliu pražingsniavau vedinas savo dviratį ir priėjau

lyg žemės kraštą,

kur po mano kojomis plėtėsi įduba pilna apaugusi medžiais.

Aš apžvalgos aikštelėje, ten apačioje Dubysa

žvalgiausi tai į vieną pusę,

tai į kitą - saulei protarpiais nušviečiant atvirą plotą.
Leidausi žemyn prie upės

ir "Sveika, Dubysa!"
Vanduo nešaltesnis už bėgantį iš čiaupo namie:
atgaivinau ne tik kojas,
visas pūkštelėjau ir greit išlipau apsišluostyt...
Kol įmyniau į kalniuką plaukai jau buvo sausi ir
kūnas gerokai apšilęs po šiuo vakaro dangum link namų