Šešėliuose kapinių...

... toks paminklas...

Lyg iš drevės tiesiasi takas akmenėtas,
kiek gali kartotis lyg toks pats siužetas,
lyg kaminas būtų į tamsą nuvirtęs,
kaskart dangus toks skirtingas...

Tai vakaro dangaus pasakojimą tęsiu nuo lauko akmenėlio,
kur sutiksiu bėgantį ežį tamsoj,
dar vieną - pasidėjusį laikraštį,
fizzzzz(kultūrą) ir kiss(meną) prisijaukinusį...
Zvimbdamas lėkė dulkėtu keliu autobusiukas,

kai kažkur tolumoj, ten dauboj šunų vadai klausėsi
gegutės...
Toli lyg debesėlis ji tarp medžių kontūrų tamsių,
primerkusi dešinę akį,
kur kapinės kritusių karių - penkioliktųjų - kovose prie Dubysos -

kukū, kukū...

Ten ženklina kryžiai ir senesnius laikus vokiškai kalbantiems...
Štai čia buvo šiltnamis ir klasėj lenta, kur
kažkada dar paišiau su kreida, kai man buvo trys ir penki...

Pas mamą ateidavau čia,

stebėdavau kaip rupūžėlės gyvena po šiltnamio vamzdžiais,

agurkai dar augo...
Po smėlį kapstydavaus anoj dauboje - pro langą matyti.

Kur tolumoj kapinės primena pirmajį pasaulinį -
dabar tik dvilangės akių skylės spokso į vakaro žarą -
čia daržininkavimo mokėsi būsimos mamos ir tėčiai.
Šią palą kiščiau į drevę, bet tiek pat kalbu apie kelią -
įvairiausiais akmenėliais grįstą iš gretimo namo...
Ką dar papasakos daržininkystės klasės lenta,

kur nepavykusias nuotraukas pakeistų gal akvarelė...

Gal?