Dviejų valandų įspūdžiai

Į vieno gigabaito talpos atmintinę vos sutalpinu tai, ką matau sau esant, kai važiuoju pasivažinėt vos porai valandų dviratuku. Norisi pagaut tuos vaizdus kokius pats regiu ir palikt prisiminimą nežinau kam, bet pirmiausiai, man tai patinka - fiksuot, net per daug nieko nemąstant, kartais beveik aklai, iš pojūčio taško. Tiek kadrų kiek čia sudėjau vargiai tilptų į 36 kadrų fotojuostelę...

Fotografija - kokio lygio ji būtų yra įdomus užsiėmimas, panašiai kaip piešimas ar lipdymas, tik įrankiai kiti vaizdinių kūrybai.

Jūra yra nuostabiai vingiuota upė, norint pažvejot reikia turėti meškerę ir dar žvejo bilietą, be to nebijoti kojų sušlapt, dar jei rengiesi gaudyt žuvį, tai būtinai apsiausi tinkamus batus. Aš ne žvejys ir vietoj meškerės tik dviratį imu ir per vasarą nuo mynimo padriskusius batus vis dar turiu - dar iki kito pavasario užteks jų, o po to naujų ieškosiu.

Dviračio taip pat norėčiau naujo, o ir fotoaparatas, kad būt kokybiškesnis, o kol kas yra gerai kokius turiu. Ir net jei kartais gamtosaugininkai aršūs, dėl menkiausio į jų natūros įsibrovimą, tai nieko čia keisto, kad dokumento jiems prireikia - nebūtinai naujo, juk ir tą turiu, žinau, nenaujas jis, bet tinkamas svarbiausias jiems mano kišenės radinys - kokybiška tvora ir jie negali apsitverti... Ryto maudynių damos nieko niekam nebesakė, kad nuogus užpakalius kažkas pamatė, lyg būtų kas čia keisto, tik pamanyk, tapatybės mano jos neprašė, ramiai sau jos prieš Jūrą ražės kaip siamo dvynės katės. Per daug čia joms to dėmesio priskyriau, tik norėjau šį bei tą palygint.

Kartais nežinau kiek to teksto po nuotrauka palikt - vaizdai suprantami ir tiek

Čia į tą kalniuką reikia įsilipt - puiki į viršų keberiojimosi treniruotė, gerai kad yr į ką įkibt, alpinizmo įrangos čia neprireiks, juokiuosi pamatęs šiuos vaizdus, svarbu į upę neįslysti - visur varvėjimas tik girdisi, čiurlenimas, šlamėjimas, drėgnumas tos gamtos.

Jūra rudeny graži tame paunksmės atspindy, bet

ruduo be Jūros būt kitoks, jei tu nebūtum čia įžengęs,

žvejams tai nieko naujo, kas rytą jie tą mato, sušlapint bijotų savo fotoaparatą,

pasigėrėk, svetį, atklydęs

pramyniau Tau aš purvabridę,

kad kitą kartą su dviračiu čia nepaklįstum, geriau jau meškerę pasiimtum

Įkopt tai zuikio "baikos" ir prie Dubysos tokių tai būta.

Dviračiavimas - ar gali būt toks žodis? Tempiu į viršų kaip atkaklų ožį

Ir vėl nušvinta grožis akyse, senukai iš ar į sodybą grįžta, o aš tik dviratį minu:

- Kur Trūkiškės kaimas randas? - paklausė kelio laikraštiečiai tie valstiečių, raudonos jųjų nosys lyg kaimo pavadinimas pritiktų jųjų apibūdinimui, gal ir gerai, kad pritrūko rodžio, kad vėl gal agituos balsuot už žodžių "ožį", bet jie juk viską susiras ir taip - saulė buvo dar labai aukštai - uoslė nebloga raudonnosių.

Buvau kažkur ten prie Alangos kaimo, o vėjas pūtė pūtė pūtė, klastingas plėšriapaukštis sklandė - gal aptiks jis ką pasislėpusį sau skrandžiui,

prie jūros gi - Palangoje, atsimenu, anksti pavasarį buvau,

o lapė čia kaip upėj lydeka - pabėgo - baikšti, tik lyg upės gelmėje tolumoj ji sau drąsi,

pūkuotos josios uodegos tarp rudeniškų spalvų nepažintumei ir tu.

Lentpjūvės garsai prie Jūros toje gamtoj...

Kur lentos sienų pakrypusios kaimo pilkumoj...

Vitkaičių apylinkės vaizdai antai,

fone atodangos skliautai, ant jų saulelė piešia portretus,

gamtos tas menas ilgalaikis, kai pats matai, tik noras trumpalaikis,

sustok, žiūrėk kiek nori, o bilietėlį tu ar turi,

galvoj, kažkas turėtų tai paklausti, tik šuo išbėgo iš pakriaušės,

Kai mokiniai sugrįžta iš mokyklos juos pasitinka kontrolierius "margis", savus pažįsta džiaugiasi, o "zuikis" aš buvau kaip troleibuse - visi - ne tiktai jis - loja į šalis.

Tas kalnas turi dvigubas akis, ar žinai, mergyte, kokia gražia vieta iš mokyklos pareini?

Putoja Jūra nuostabi, vaikams alaus stiklinę tarą patinka daužt į tiltą Tauragėj,

nemanau, kad priešingai turėtų būt kitur, sovietmečiu, matyt, nebuvo kur, emocijos juk kaupiasi visur

Sovietmečiu, matyt, nebuvo kur kitur, net į bažnyčią eiti būdavo lyg patyčia,

regiu nuo parko ją kaip velnias kryžių

na ir prisigalvojo stabukų Tauragėj, bet nėra taip blogai, kaip ant piliakalnio ten prie Neries - išmarginti - chuliganų tie darbai, o čia juk ne, valstybinės reikšmės menai.

Čia lyg nieko nebetrūksta - nei per daug ko, nei per mažai,

čia geležinkelio stoties vaizdai pasenusios struktūros, kur vykdomi darbai pasieks ir jas

Atnaujinta aikštė bus žmogaus gerovei paskirta, kad nepaslystų tikintieji ateitim.
Fotografija kokio lygio ji būtų - tai įdomus užsiėmimas! Vienas kažką burbėjo sau panosėj, o kitas rėkavo keiksmus - vėjas nusinešė į Jūrą jo žodžius - per Nemuną, jūrą Baltijos, Kylio ir Lamanšo sąsiaurius pasieks jie Londoną, gal Amsterdamą, nuplauks gal Vilhelmo kanalais ir į senąją sostinę Galijos. Visa tai atiteka dar ir nuo Blindžio, Alėjos, Upės, Šešuvio - šalia švaresnių vandenų, kur kaimai ir miesteliai turi savas bažnyčias ir pakelių kryžius...