Šešuvis

Broliui Giedriui su gimtadieniu

torčiukas

Nemakščių bažnyčia

Kryžkalnis

Baublys

Skaudvilėje

Tarp liepų ir žydinčių pievų laukai kvepėjo medumi. Tą sekmadienio popietę, 2007 liepos 22, išsiruošiau aplankyti Baublius – Dionizo Poškos muziejų, esantį Bijotuose, Šilalės rajone. Vakarų kryptim, žemaičių plentu, nuo Raseinių link Kryžkalnio pravažiavau Viduklę ir Nemakščius. Nuo Viduklės kelias tiesiog džiugina savo kalvotumu, nuo jo atsiveriančiais mielais vaizdais į tolumas, gojais ir miškeliais. Kirtau geležinkelį ties Vidukle, pasidairyt užsukau, kur randasi traukinių stotis, nes kiek kartų vis pro šalį pravažiuodavau, niekaip nepasidomėdavau. Kaip žinia, šia bėgių atkarpa, tarp Tauragės ir Radviliškio, keleiviniai traukiniai nevažiuoja– tik krovininiai. Gal kada atsigaus tie Lietuvos geležinkeliai - kaip būtų puiku. O dabar atrodo taip nyku toje stoties aplinkoje, kaip po karo – buvę pastatai taip apleisti, apirę, apžėlę lyg niekam nerūpėtų, lyg nebūtų ten jokio šeimininko. Panašus vaizdas su kitomis stotimis visame tame ruože. Padariau savotišką apžvalgą tos padėties, kuri dabar yra – daugelyje stočių langai užkalti lentomis, prieigos apaugę žolynais, kai kur net palaidas šuo amsėdamas pasitinka. Kam norėtųsi pro garsųjį Lyduvėnų tiltą pralėkt traukiniu ir pasigrožėti puikiais vaizdais, juk dabar tik kareivukai saugodami šį nuostabų statinį gali tuo pasipuikuot. Tikriausiai tai unikali problema. Kada tai bus sprendžiama?
Artėjant prie Nemakščių iš tolo matosi bažnyčios bokštas. Nuo Užkalnių priartėju greitkelį. Man iš dešinės pasimato kalnas, ant kurio kadaise stovėjo Kryžkalnio Magdė. Nuo kalno viršaus nuostabus aprėpiamas vaizdas į tolius. Randu aviečių. Geltonuoja jonažolės. Bitės skrajoja, drugeliai. Šiaurės vakaruose tolumoj, tarp kalvų, matosi Stulgių bažnyčia, į kitą pusę pažvelgus - automagistralė link Kauno. O man reik važiuot link Kaltinėnų ir tas kelias puikiai matosi iš viršaus.
Šiek tiek nustembu ir manau sau, gal galva man perkaito saulėj: pamatau lekiantį vieną tik dviratį ir dar taip greitai – atrodo, lyg kas taip smarkiai mintų - iš už kalvos išnyra automobilis, ant kurio stogo bagažinės puikuojasi nematomas dviratininkas. Susijuokiau.
Apie trečią valandą privažiuoju rodyklę į Bijotus, į Dionizo Poškos Baublių muziejų.. Vestuvių piršlys jau voliojosi patvory be gyvybės ženklų ir tranki muzika kurtino ausų būgnelius. Nuo miestelio centro, į dešinę, rodyklė nukreipia link Baublių muziejaus ir jis pasiekiamas mielu nusileidimu nuo kalvos. Puiku, kad lankytojus įsileidžia ir po darbo, nes šeštadieniais ir sekmadieniais muziejus dirba iki 15 valandos. Pastebėjau ir daugiau vėliau atvykusių lankytojų. Atrodo nedaug to laiko praėjo, kai paskutinį kartą čia lankiausi būdamas dar mokinukas, su klasės ekskursija tada – lyg niekas nebūtų pasikeitę tik gal saulės šį kartą atrodė daugiau buvo. Kol kas mamuto kaulas ir dar keli radiniai iš už stiklinių durų tik matomi. Lankytojai neįleidžiami dėl to, kad išpurkšta chemikalais nuo medžio kenkėjų. Turi praeit tiek tai laiko, kada nebus kenksminga patekt į vidų. Kai kurie eksponatai išvežti restauruoti.
Neveikiantis vandens malūnas ties Pelos upelio tvenkiniu, besiganantys aptvare stručiai. Nuo Bijotų žvyrkelis iki Vėluikių, Ančios tvenkinys, Skaudvilė ir bažnyčios.
Kelias į Jurbarką per Eržvilką. Lybiškiai ir apleista Varlaukio geležinkelio stotis, tekančios Upinikė ir Upyna. Nuo Varlaukio už Šešuvio kairėn pasuku į Kartupius žvyrkeliu pamiške. Ant kelio galima pamatyti titnago gabalėlių, vienas pasirodė net kumščio didumo. Namus pasiekiu pralėkdamas automagistralės veduku, dangus apniukęs – gali būti, kad lis, o mašinų grandinė nuo Klaipėdos link Kauno žiburiuoja ištįsusi išvien _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _.

Primerkęs akį

Baubliai

Žaibai

Guliu aš pievoj tarp žiedų

Tu atsistoji

O aš tyliu

Tu pažvelgei

O aš myliu

Tą veidą

Kurį

Sapnuos vis dar regiu

Sudegintas savo širdies kaitros

Prisikeliu aš iš pelenų

Nupurtau dulkes

Ir vėl einu

Nuo žvakės

Šoka spindulys

Kapoja šaką vėl genys

Tu man sakei

Atstok

O aš guliu

Tu nuėjai

Bet aš myliu

Sudegęs savo širdies kaitrų

Tikiu atgyt iš pelenų
Pakilsiu aš paukščiu

Ir skrisiu

Vienas

Tai du

Ir trys
Balandėlė balta

Sakė -

Myli mane

Tą dieną kai dar nelijo

Liepos 2 diena, pirmadienis, dar tik pradžia vasaros vidurio. Pakelėmis žydinčių liepų kvapai lydėjo. Oras visą dieną buvo palankus kelionei. Raseiniai – Ariogala – Pernarava – Angiriai – Sviliai – Josvainiai. Angiriai – tai Šušvės tvenkinys, ties kur to paties pavadinimo gyvenvietė įsikūrusi. Vienur geltonuoja rapsų laukai su dangaus mėlyne susitikę, debesų bandos subėgo pasiganyt ir pilvus pavartyt prieš saulutę, prie vandenų paplūdimio. Kitur jau liūliuoja javai – nekeptos duonos laukai. Josvainių bažnyčios kuorai iš tolo traukia užsukt į miestuką. Tiesa, dar nuo Pernaravos apylinkių žvilgsnį patraukė tolumoj rūkstantys Kėdainių kaminai – orientyras puikus.
Tik nuotaiką šiek tiek pagadinto netikėtai atsiradęs dviračio gedimas, galinio rato ašies defektas, kai nukritus grandinei nuo galinės žvaigždės, jau buvau prie Angirių tvenkinio ir artėjau link Josvainių, mėginau pašalinti vietoje atsiradusią bėdą. Kelionės tikslą pasiekt – iki Lietuvos geografinio vidurio – nemačiau būtinybės nutraukt. Vien dėl šio atsiradusio gedimo mano kelionė gerokai prailgo. Kokias dvi valandas gaišau laiką, kai vis numestą grandinę nušokdavau ją užsidėt, taip kartojosi ir kartojosi.
Akmenukai Lietuvos geografiniame centre ne tokie jau dideli, bet į mano kuprinę jie netilptų. Tad pasiimti galėjau, nebent, keletą mažiukų margiukų. Agurkiečiai pakelėse siūlo daržo gėrybių, tik pirk. Agurkai tąsyk buvo po 2,50 Lt už kilogramą. Tai štai kuo pasižymi Kėdainių kraštas: Lietuvos vidurys ir agurkai. Dotnuva – Akademija (dvaro rūmai) – Kražiai (saulėlydžio nurausvintas miestelio centras).
Dar prieš saulei nusileidžiant, iš netikėtai susidariusių šių visų aplinkybių, bandžiau paveržti dar kartą ratą. Gal kiek padėjo. Kol asfaltu važiavau nuo Kražių iki Pašušvio – lyg viskas gerai. Tik prasidėjo žvyrkelio atkarpa vėl teko daug kartų nušokinėti ir grandinę užsidėti. Nuostabiausias saulėlydis ties Kražiais. Pašušvys - čia seno tilto liekanos (žinau, kitą tokio pat pavadinimo gyvenvietę, arčiau Grinkiškio) – 8 km iki Ilgižių (žvyro kelias, per naktį dirbanti lentpjūvė) – 10 km iki Pikčiūnų (jau asfaltas) – 7 km iki Kaulakių (kvepėjo lakuota mediena) – dar pora km - Dubysa. Vos neįkritau į upę tamsoje, bet mėnulis viską pasakė. Pagaliau namai kaip finišo tiesioji, kaip į mamelės glėbį cha cha. O žmonės naktimis nemiega, varosi kombainus, ne tik naktimis sargai budi, o ir jaunimėlis mėgsta patriukšmaut, tai ko man dabar miegot cha ir su dviračiu visiškai tuščiu asfaltu, mėnuliui anekdotus pasakojant, be rankų pavažiuot. Gerai, kad ilgi šviesūs vakarai, gerai, kad ir naktys ne tokios jau tamsios, o iš po dienos karščių žemelė alsuoja šiluma. Kad ir kas bebūtų - manyje atsirado skirtingų nuotaikų pusiausvyra. Kai tik vėl pasiekiau asfalto kelio dangą vėl važiavau kuo puikiausiai vis besimėgaudamas vasaros nakties potyriais, savotiškais garsais sklindančiais iš įvairių pusių. Tiesa, kad kai sutemsta suaktyvėja klausa ir uoslė. Visą kelią kažkas iš pievos vis čirškė, tai svirpė, tai lakštingalos pritilusios, tai nakties paukštis klykavo.