Liepos 2 diena, pirmadienis, dar tik pradžia vasaros vidurio. Pakelėmis žydinčių liepų kvapai lydėjo. Oras visą dieną buvo palankus kelionei. Raseiniai – Ariogala – Pernarava – Angiriai – Sviliai – Josvainiai. Angiriai – tai Šušvės tvenkinys, ties kur to paties pavadinimo gyvenvietė įsikūrusi. Vienur geltonuoja rapsų laukai su dangaus mėlyne susitikę, debesų bandos subėgo pasiganyt ir pilvus pavartyt prieš saulutę, prie vandenų paplūdimio. Kitur jau liūliuoja javai – nekeptos duonos laukai. Josvainių bažnyčios kuorai iš tolo traukia užsukt į miestuką. Tiesa, dar nuo Pernaravos apylinkių žvilgsnį patraukė tolumoj rūkstantys Kėdainių kaminai – orientyras puikus.
Tik nuotaiką šiek tiek pagadinto netikėtai atsiradęs dviračio gedimas, galinio rato ašies defektas, kai nukritus grandinei nuo galinės žvaigždės, jau buvau prie Angirių tvenkinio ir artėjau link Josvainių, mėginau pašalinti vietoje atsiradusią bėdą. Kelionės tikslą pasiekt – iki Lietuvos geografinio vidurio – nemačiau būtinybės nutraukt. Vien dėl šio atsiradusio gedimo mano kelionė gerokai prailgo. Kokias dvi valandas gaišau laiką, kai vis numestą grandinę nušokdavau ją užsidėt, taip kartojosi ir kartojosi.
Akmenukai Lietuvos geografiniame centre ne tokie jau dideli, bet į mano kuprinę jie netilptų. Tad pasiimti galėjau, nebent, keletą mažiukų margiukų. Agurkiečiai pakelėse siūlo daržo gėrybių, tik pirk. Agurkai tąsyk buvo po 2,50 Lt už kilogramą. Tai štai kuo pasižymi Kėdainių kraštas: Lietuvos vidurys ir agurkai. Dotnuva – Akademija (dvaro rūmai) – Kražiai (saulėlydžio nurausvintas miestelio centras).
Dar prieš saulei nusileidžiant, iš netikėtai susidariusių šių visų aplinkybių, bandžiau paveržti dar kartą ratą. Gal kiek padėjo. Kol asfaltu važiavau nuo Kražių iki Pašušvio – lyg viskas gerai. Tik prasidėjo žvyrkelio atkarpa vėl teko daug kartų nušokinėti ir grandinę užsidėti. Nuostabiausias saulėlydis ties Kražiais. Pašušvys - čia seno tilto liekanos (žinau, kitą tokio pat pavadinimo gyvenvietę, arčiau Grinkiškio) – 8 km iki Ilgižių (žvyro kelias, per naktį dirbanti lentpjūvė) – 10 km iki Pikčiūnų (jau asfaltas) – 7 km iki Kaulakių (kvepėjo lakuota mediena) – dar pora km - Dubysa. Vos neįkritau į upę tamsoje, bet mėnulis viską pasakė. Pagaliau namai kaip finišo tiesioji, kaip į mamelės glėbį cha cha. O žmonės naktimis nemiega, varosi kombainus, ne tik naktimis sargai budi, o ir jaunimėlis mėgsta patriukšmaut, tai ko man dabar miegot cha ir su dviračiu visiškai tuščiu asfaltu, mėnuliui anekdotus pasakojant, be rankų pavažiuot. Gerai, kad ilgi šviesūs vakarai, gerai, kad ir naktys ne tokios jau tamsios, o iš po dienos karščių žemelė alsuoja šiluma. Kad ir kas bebūtų - manyje atsirado skirtingų nuotaikų pusiausvyra. Kai tik vėl pasiekiau asfalto kelio dangą vėl važiavau kuo puikiausiai vis besimėgaudamas vasaros nakties potyriais, savotiškais garsais sklindančiais iš įvairių pusių. Tiesa, kad kai sutemsta suaktyvėja klausa ir uoslė. Visą kelią kažkas iš pievos vis čirškė, tai svirpė, tai lakštingalos pritilusios, tai nakties paukštis klykavo.
Tik nuotaiką šiek tiek pagadinto netikėtai atsiradęs dviračio gedimas, galinio rato ašies defektas, kai nukritus grandinei nuo galinės žvaigždės, jau buvau prie Angirių tvenkinio ir artėjau link Josvainių, mėginau pašalinti vietoje atsiradusią bėdą. Kelionės tikslą pasiekt – iki Lietuvos geografinio vidurio – nemačiau būtinybės nutraukt. Vien dėl šio atsiradusio gedimo mano kelionė gerokai prailgo. Kokias dvi valandas gaišau laiką, kai vis numestą grandinę nušokdavau ją užsidėt, taip kartojosi ir kartojosi.
Akmenukai Lietuvos geografiniame centre ne tokie jau dideli, bet į mano kuprinę jie netilptų. Tad pasiimti galėjau, nebent, keletą mažiukų margiukų. Agurkiečiai pakelėse siūlo daržo gėrybių, tik pirk. Agurkai tąsyk buvo po 2,50 Lt už kilogramą. Tai štai kuo pasižymi Kėdainių kraštas: Lietuvos vidurys ir agurkai. Dotnuva – Akademija (dvaro rūmai) – Kražiai (saulėlydžio nurausvintas miestelio centras).
Dar prieš saulei nusileidžiant, iš netikėtai susidariusių šių visų aplinkybių, bandžiau paveržti dar kartą ratą. Gal kiek padėjo. Kol asfaltu važiavau nuo Kražių iki Pašušvio – lyg viskas gerai. Tik prasidėjo žvyrkelio atkarpa vėl teko daug kartų nušokinėti ir grandinę užsidėti. Nuostabiausias saulėlydis ties Kražiais. Pašušvys - čia seno tilto liekanos (žinau, kitą tokio pat pavadinimo gyvenvietę, arčiau Grinkiškio) – 8 km iki Ilgižių (žvyro kelias, per naktį dirbanti lentpjūvė) – 10 km iki Pikčiūnų (jau asfaltas) – 7 km iki Kaulakių (kvepėjo lakuota mediena) – dar pora km - Dubysa. Vos neįkritau į upę tamsoje, bet mėnulis viską pasakė. Pagaliau namai kaip finišo tiesioji, kaip į mamelės glėbį cha cha. O žmonės naktimis nemiega, varosi kombainus, ne tik naktimis sargai budi, o ir jaunimėlis mėgsta patriukšmaut, tai ko man dabar miegot cha ir su dviračiu visiškai tuščiu asfaltu, mėnuliui anekdotus pasakojant, be rankų pavažiuot. Gerai, kad ilgi šviesūs vakarai, gerai, kad ir naktys ne tokios jau tamsios, o iš po dienos karščių žemelė alsuoja šiluma. Kad ir kas bebūtų - manyje atsirado skirtingų nuotaikų pusiausvyra. Kai tik vėl pasiekiau asfalto kelio dangą vėl važiavau kuo puikiausiai vis besimėgaudamas vasaros nakties potyriais, savotiškais garsais sklindančiais iš įvairių pusių. Tiesa, kad kai sutemsta suaktyvėja klausa ir uoslė. Visą kelią kažkas iš pievos vis čirškė, tai svirpė, tai lakštingalos pritilusios, tai nakties paukštis klykavo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą