Nemakščių bažnyčia

Kryžkalnis

Baublys

Skaudvilėje

Tarp liepų ir žydinčių pievų laukai kvepėjo medumi. Tą sekmadienio popietę, 2007 liepos 22, išsiruošiau aplankyti Baublius – Dionizo Poškos muziejų, esantį Bijotuose, Šilalės rajone. Vakarų kryptim, žemaičių plentu, nuo Raseinių link Kryžkalnio pravažiavau Viduklę ir Nemakščius. Nuo Viduklės kelias tiesiog džiugina savo kalvotumu, nuo jo atsiveriančiais mielais vaizdais į tolumas, gojais ir miškeliais. Kirtau geležinkelį ties Vidukle, pasidairyt užsukau, kur randasi traukinių stotis, nes kiek kartų vis pro šalį pravažiuodavau, niekaip nepasidomėdavau. Kaip žinia, šia bėgių atkarpa, tarp Tauragės ir Radviliškio, keleiviniai traukiniai nevažiuoja– tik krovininiai. Gal kada atsigaus tie Lietuvos geležinkeliai - kaip būtų puiku. O dabar atrodo taip nyku toje stoties aplinkoje, kaip po karo – buvę pastatai taip apleisti, apirę, apžėlę lyg niekam nerūpėtų, lyg nebūtų ten jokio šeimininko. Panašus vaizdas su kitomis stotimis visame tame ruože. Padariau savotišką apžvalgą tos padėties, kuri dabar yra – daugelyje stočių langai užkalti lentomis, prieigos apaugę žolynais, kai kur net palaidas šuo amsėdamas pasitinka. Kam norėtųsi pro garsųjį Lyduvėnų tiltą pralėkt traukiniu ir pasigrožėti puikiais vaizdais, juk dabar tik kareivukai saugodami šį nuostabų statinį gali tuo pasipuikuot. Tikriausiai tai unikali problema. Kada tai bus sprendžiama?
Artėjant prie Nemakščių iš tolo matosi bažnyčios bokštas. Nuo Užkalnių priartėju greitkelį. Man iš dešinės pasimato kalnas, ant kurio kadaise stovėjo Kryžkalnio Magdė. Nuo kalno viršaus nuostabus aprėpiamas vaizdas į tolius. Randu aviečių. Geltonuoja jonažolės. Bitės skrajoja, drugeliai. Šiaurės vakaruose tolumoj, tarp kalvų, matosi Stulgių bažnyčia, į kitą pusę pažvelgus - automagistralė link Kauno. O man reik važiuot link Kaltinėnų ir tas kelias puikiai matosi iš viršaus.
Šiek tiek nustembu ir manau sau, gal galva man perkaito saulėj: pamatau lekiantį vieną tik dviratį ir dar taip greitai – atrodo, lyg kas taip smarkiai mintų - iš už kalvos išnyra automobilis, ant kurio stogo bagažinės puikuojasi nematomas dviratininkas. Susijuokiau.
Apie trečią valandą privažiuoju rodyklę į Bijotus, į Dionizo Poškos Baublių muziejų.. Vestuvių piršlys jau voliojosi patvory be gyvybės ženklų ir tranki muzika kurtino ausų būgnelius. Nuo miestelio centro, į dešinę, rodyklė nukreipia link Baublių muziejaus ir jis pasiekiamas mielu nusileidimu nuo kalvos. Puiku, kad lankytojus įsileidžia ir po darbo, nes šeštadieniais ir sekmadieniais muziejus dirba iki 15 valandos. Pastebėjau ir daugiau vėliau atvykusių lankytojų. Atrodo nedaug to laiko praėjo, kai paskutinį kartą čia lankiausi būdamas dar mokinukas, su klasės ekskursija tada – lyg niekas nebūtų pasikeitę tik gal saulės šį kartą atrodė daugiau buvo. Kol kas mamuto kaulas ir dar keli radiniai iš už stiklinių durų tik matomi. Lankytojai neįleidžiami dėl to, kad išpurkšta chemikalais nuo medžio kenkėjų. Turi praeit tiek tai laiko, kada nebus kenksminga patekt į vidų. Kai kurie eksponatai išvežti restauruoti.
Neveikiantis vandens malūnas ties Pelos upelio tvenkiniu, besiganantys aptvare stručiai. Nuo Bijotų žvyrkelis iki Vėluikių, Ančios tvenkinys, Skaudvilė ir bažnyčios.
Kelias į Jurbarką per Eržvilką. Lybiškiai ir apleista Varlaukio geležinkelio stotis, tekančios Upinikė ir Upyna. Nuo Varlaukio už Šešuvio kairėn pasuku į Kartupius žvyrkeliu pamiške. Ant kelio galima pamatyti titnago gabalėlių, vienas pasirodė net kumščio didumo. Namus pasiekiu pralėkdamas automagistralės veduku, dangus apniukęs – gali būti, kad lis, o mašinų grandinė nuo Klaipėdos link Kauno žiburiuoja ištįsusi išvien _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _.