Metai praeina lyg devynios dienos...
Aštuntą kelionės dieną iškepk man tiek pyragų,
kad Šešuolėlių bažnyčiukę apstatyčiau:
vienas torto sluoksnis duoninis,
kitas biskvitinis, trečias meduolinis, dar šokoladinis,
pertepimai giesminiai - mediniai, uoginiai, sviestiniai, grietininiai...
Šešuolėlių atkurtas dvaras,
kur šuo akylai saugo tą pusę,
nes gali visko būti, kad pyragų ten yra...
Čia ne kepėja, čia lyg juostų audėja iš upės tėkmės -
to miesto puošmena mergina "Širvinta" (skulptorius V. Ketvirtis)
Legenda pasakoja, kad Širvintų miesto vardas yra kilęs nuo Širvintos upės. Žiloje senovėje per miškų tankmę prie upės kelią pramynė briedžiai, širviais vadinami. Todėl ir upė buvo pavadinta Širvinta. Nuo jos kilo ir miesto vardas.
... bažnyčia priėmė keliautoją -
kur labiau pavėsis, kur amžinos ramybės poilsio vieta -
čia tik gatvės triukšmas sumišęs su vargonų skambėjimu, paukščių čiulbėjimu, Širvintos tekėjimu,
kur šalia, Roberto Antinio atkurtas paminklas, priminimas apie kovose žuvusius,
kad gyventumėm laisvi,
kad Musninkų bažnyčia būtų šviesi,
kur būt galima laisvai išreikšt meilę tikėjimui,
maloningam varpo skambėjimui,
kad duris, kada nori galėčiau atvert
ir karštą vasaros dieną pavėsy trumpai pailsėjęs
prie pratekančios Musės gaivos tarp žaliuojančių medžių,
kur medinis kardas praeity geležinis buvo,
kur prie kelio dulkėto Mirnabalio ženklas kvietė užsukt į meno sodybą,
kas važiuosit - būtinai aplankykit...
Į Kernavę dabar jau papiltas asfaltas, kaip tam kariui ginklas ir šarvas nukaltas
akmenys šie mena dar senesnę bažnyčią,
šalia nauja,
aplink ją tvoroje paveikslai akmenėliais ištapyti
vaizduoja kančios kryžiaus žygį...
Kiekvienur vis kitoks
į dangų lipimas tas buvo
iš praeities garbingos tėvynės
vienais laiptais nusileidžiu - kitais pakylu,
aukuro kalnas matosi
čia nuo pilies vidurinis žynio kalnas, į kairę - karaliaus sostas
takai tarp jų sukti.
Tik pažiūrėk, kaip žemyn čia atrodo...
nuo to, kur dievams dūmai rūko -
nuo seno tikėjimo aukuro kalno į sostą žiūriu,
priešingoje pusėje - Neris
takeliai ir laipteliai...
Kernavės grožybes apažvelgiau iš kitos pusės ir nuvažiavau sau nakvynės susirast
prie Musės - ji tokia - gaivinanti kojas savo tėkme.
Naujas rytas jau devintas
voratinklis rasos karoliukais kaip stiklo pasidabinęs...
Musė - katytės vardas...
Viršus debesyse,
tilto liekana vandenyje kaip liūto galva,
lyg pro užtamsintus akinius nurimus industrija - rytoj ji vėl atgis
čia kryžiaus apačioj galime susimatyti,
čia prie sugriuvusio tilto - Dubysa teka sava vaga,
čia ramu - kur už tvorelės antrojo pasaulinio karo aukos
ir Žvirgždaičių senkapiuos - pirmojo pasaulinio...
Auka "bebrų", kur teka Prabauda,
autokelių admirolas,
gal kitų gyventojų čia esama senoj drebulėj...
