Musė - katytės vardas...
Viršus debesyse,
tilto liekana vandenyje kaip liūto galva,
lyg pro užtamsintus akinius nurimus industrija - rytoj ji vėl atgis
čia kryžiaus apačioj galime susimatyti,
čia prie sugriuvusio tilto - Dubysa teka sava vaga,
čia ramu - kur už tvorelės antrojo pasaulinio karo aukos
ir Žvirgždaičių senkapiuos - pirmojo pasaulinio...
Auka "bebrų", kur teka Prabauda,
autokelių admirolas,
gal kitų gyventojų čia esama senoj drebulėj...Apokalipsės kartojasi - jos amžinos
Broniukas tėvukas teptukus padžiovęs
jau miegos visalaik,
Juozukas aitvarais danguje plevens
jau ne kaltais medį skrebens...
Tiems, kas pavargę ar tiem kam dar svarbu - viena
koks kapas supiltas - žydo , vokiečio, lenko, ruso, lietuvio
žemelė jiems kaip pūkų patalai
lyg tėvų barzdomis apžėlusi žole, miškais su grybais,
drebulėm pakeliais, ežerų dugnais...
Akmeningais smėlėtais takais
bevaikštant su jais susilieju vienam, tarsi, sapne,
tų svajonių žaisme jie auga ir augs
numirs ir vėl atgims
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą