Per siūbuojantį tiltą

Jau buvo po saulėlydžio, kai prie šaltinėlio atsigaivint dar suspėjom

šį sykį pradėjau nuo to galo kai peržengsim jį, per Dubysą ties Betygala

tą tiltą siūbuojantį, bet motyvas, kad juo kažkas eina yra tikras ir blaivas
kaip ir priešais kitą tiltą per Dubysą ties Ginčaičiais pakelėje stovinti ši koplytėlė.
Prie Lakštingalos šis tiltas atrestauruotas 1996 metais, jau po to, kai
į Kaulakius sugrįžo šis basakojis vaikas.
Kokį tiltą reikia peršokt gimstančiam žmogui,

kai mamos kaip Dubysa liejas vanduo...
Čia taip pat toks kaip ir tiltas -
nulinkęs kamienas -
minkštas samanotas, gamtos per Luknę nutiestas,
vestuvės, kai būna ar juo kas perneša žmonas?aplankę Maironio šaltinėlį, kurio jau nebėr, kažkur kitur gal jis liejas pakeitęs takus.
Užsukome į svečius, bet matyt nelaiku - spyna pakabinta -
gi sekmadienis buvo, o muziejus nedirba.
Tik dirsčiojom pro langą, gal ką pamatysim...
Važiavome pro laukus, kur pluša kombainai, o iš paskos - gandrai vaikštinėjo,
Betygala jau matyta ir šįkart aplankyta,

besileisdami prie Dubysos,
prisisemsim šaltinio, pasisupsim ant kabančio tilto,
diena čia ir baigės, nakty mes sugrįžom rugiapjūtės garsuos ir kvapuos