kuri saulė gražesnė, Raseinių ar Vilkaviškio, kuri anų metų, o kuri šių
man nuo Zyplių
grįžt namo rast tokį kelią nesunku
tiltu prie Ariogalos link namų
Žemaičių plentu, kur saulė leisis visad bus jaukuaprašyt paskutinę atostogų kelionės dieną, 2007 metų rugpjūčio 14.
Kuo gi būtų jis ypatingas, kad tai kam būtų įdomu apie tai žinoti.
Galvojau surašyt savo kelionių dienas mėnesinio žurnalo periodiškumu, bet mintys kažkur lyg ant medžio padžiautos perdžiūvo, lyg beždžionėlės smegenys, pamenat filmuką iš rusiškų multikų. Tik tame filmuke jūrų gelmių pabaisai smegenėlių reikėjo visai ne tam, kad persodintų, o medūza pasakė jog pasveiksiąs, jeigu jas suvalgysiąs...
Bet prie ko čia drakonui smegenys beždžionėlės? Vėžlys per ilgai galvojo, kol suprato, kad smegenis padžiaut neįmanoma, o iš tikro su medicina čia nieko bendro nėra, kai ji šiandien atveria daugybę galimybių, tai gal ir smegenis ne tik bezdžionėlės ir ne tik smegenis galėtų užšąldyt, kad transplantuotų kam reikia - organų donorystė jau gyvuoja... Pakrapštyt makaulę, gal kas atkris, gal kam tų smegenų reikės. O jei insultas kaip tėčiui - tai jau jos netiks? Vis važiavau tą dieną ir nieko daugiau, ties Ruklos poligonu girdėjosi poškėjimai ir tratėjimai, o prie miestelio stovėjo kariškis su perkreiptu veidu ir autostopino į Jonavą, ant dviračio aš niekaip negalėčiau jo priimt, nebent tandemas būtų, bet geriau, kad vietoj kariškio kas nors kita būtų buvusi. Pagalvotum, ištvirkėlis koks - visai ne. Su diržais ir samčiais armijoj pravodai buvo kam? Tėvai anksčiau kažkodėl perdavo kaip tie diedai salabonus? O kodėl taip pagalvojau? Sako, kad taip galvojama - bet tai tik kaladėlės. Jos taip statomos, kurias paspiriu koja ir naują dedu paryžiaus bokštą. Kariškiai taip juk daro su savo patrankėlėmis... Jonavoj, ten kaip tik aš antrą kartą jį pamačiau už Neries tilto išlipant iš kažkokio pavėžėjusio automobiliuko - juk ne tankiuko. Niekuo ans greičiau - beveik kartu nuo Ruklos pasiekėm Jonavą - štai. Jis mat nesiskundė, bet iš kur galiu žinot iš to rūškano veido - lyg baust norėtų ką. Bet čia ne prie ko tos beždžionės smegenys. Tiesa, pamiršau kaip rašosi - bezdžionė ar beždžionė? Atsiversiu žodyną pažiūrėt - ir filmas pasibaigė, kurio net nežiūrėjau, o tik telikas birbė šalia... "Žiedas" - toks filmas su Nastasija Kinski, kurį svajojau dar kartą pažiūrėt.
Tai turiu tik žiedą tą - ant dar mėsmalės nesutrumpinto dešinės bevardžio - kurį prie bažnyčios altoriaus liepos 20 dieną 1991 metais padovanojo man žmona. Tada nesibaigiančius darbus statybose nutraukė kaip tik įvyksiančios vestuvės, kai tos rankos nuo kilnojimo plytų pasidarė it guminės, net lengvo negalėjau kelt, o jaunąją per visus tiltus nešiau, kur tik buvome sustoję tą vakarą link puotos stalo. Nuklydau... Atleiskit, pasitaisysiu, aš kaip tas vėžlys - vėžys - ilgai galvoju. Kieno kelionei aš netinku, bet kaladėles savo renku, kur ant kelio išsibarstė, bet man tai ar gaila jų - duočiau jei paimtų, pasidalinčiau... Tas žiedas buvo močiutės savo anūkei, o to kur žmona pametė eidama pirmą rytą prie karvučių - kas ras, tas ir pames, atsimenu tą pasaką apie Hansą ir stebuklingą dūdelę? Visi kiškiai Hanso, kai tik padūduoja ja. Grįžimas yra šventas, kaip visada buvo grįžimas, yra grįžimas ir visada bus grįžimas į namus per amžius. Stebuklinga dūdelė, žiedas, ar staltiesė patitiesė - tai tik daiktai, dar dviratis irgi, o taip pat geležinkelio bėgiai, nors traukianiai jau ir kiti rieda... Gelžinkelio pervaža, upės perkėla, oro tiltas, tarpžvaigždinės stotys - stotys. Kiek tų stočių tam, kad grįžčiau, kuriai trukmei toje ar kitoje apsistoju? Grįžimas namo, ten, kur ramu, kur nereikia jokių žiedų, dūdelių, dviračių - jie gali būt ar nebūt - aš namie, aš ramus, čia buvo tėvas ir mama - mano namai, jų stotys mano prisiminimuose - aplankau ir grįžtu, o jei ir nebūtų dabar jų - tėvo ir mamos - jie vistiek yra tie namai, ta aplinka. Nuo Musės prie Dubysos per Nerį pro Jonavą, per Nevėžį pro Kėdainius pasieksiu aš Raseinius dukėtą kelio akmenėlį nuplovęs tų upelių tėkmėje.
Tarp Kėdainių ir Jonavos lygus kelias, jokių kalvų, moteris uždengtu veidu nuo Nevėžio link Neries lyg vaiduoklis kelių su dviratine priekabėle tarp chemijos gamyklų teršalų, tai ką čia šalmai paaugliams, o jie vistiek plikom galvom laksto it patrakę, ar kas juos baus be jų? Prie atominės tokių vaizdų neregėjau, gal yra ir tokių radiacijos bailių - bet jie savaip teisūs nepasitikėdami ta gerove lai protestuoja.
Galėčiau tą kelionę palygint su 2008 liepos 29... Akmenėlių plovimo brūkšneliais neskiriu vienas du trys geltona žalia raudona be kablelių Nemuną pasiekt galiu ir į vakaro žarą daugybe kartų žiūriu su Andriumi Mamontovu ir Pink Floyd dar Bachas Čaikovskis Spragtukas Jean Michel Jarre Oxigenai ir pievų žiogiukai kartu su Zyplių ąžuolu ir visomis padžiautomis mintimis jau nugriuvo drevė puiki buvo įlįst į ją prieš keturis metus ar tai sugrįš medis kol supus tas mintis vėjai ir paukščiai išnešiojo gandrai jau išskrido jie namo pavasarį po ekvinokcijos parskris ar nupirksi man naują opciją su blykste bet ir be jos galiu pamatyt rudens lapus sumestus kaip kabliukus į sliekų dėžutę ir būsiu Viktoras Perestukinas kur bulkos ant medžių augs ir pusantro grioviakasio į priekį su kastuvais žengs melioracijai gal prireiks drenas išklot ir nuogus sėdmenis kas su dilgėlėm pirtelėj vanos dembeliui grįžtančiam iš apmokymų namo perti savus
ar kokia armijoj pirtis tokia namie katorga
tiesa mele ar melas tiesoje
sudėčiau tuos sliekus reikiama tvarka
mieli tėveliai kuiliai jūsų sūnai Jurgis Antanas Aloyzas ir Martynas sugrįš sveiki pastipę karstų dirbt jau nereiks
rašyt be šnypštukų snypstukas arbatinuko ir meduoliukas ant padėkliuko atidrėko kvapais gvazdikėlių
naujas nuotraukas lyg meduolius į kitą dubenį dedu tik senų kai grįšiu pasivaišink ir Tu
meduoliai dažniausiai skanūs pastovėję kai kažkada nežinojau kas tie marcipanai ar jogurtai pelėsiniai sūriai ant prancūziškos bulkos
Kuo gi būtų jis ypatingas, kad tai kam būtų įdomu apie tai žinoti.
Galvojau surašyt savo kelionių dienas mėnesinio žurnalo periodiškumu, bet mintys kažkur lyg ant medžio padžiautos perdžiūvo, lyg beždžionėlės smegenys, pamenat filmuką iš rusiškų multikų. Tik tame filmuke jūrų gelmių pabaisai smegenėlių reikėjo visai ne tam, kad persodintų, o medūza pasakė jog pasveiksiąs, jeigu jas suvalgysiąs...
Bet prie ko čia drakonui smegenys beždžionėlės? Vėžlys per ilgai galvojo, kol suprato, kad smegenis padžiaut neįmanoma, o iš tikro su medicina čia nieko bendro nėra, kai ji šiandien atveria daugybę galimybių, tai gal ir smegenis ne tik bezdžionėlės ir ne tik smegenis galėtų užšąldyt, kad transplantuotų kam reikia - organų donorystė jau gyvuoja... Pakrapštyt makaulę, gal kas atkris, gal kam tų smegenų reikės. O jei insultas kaip tėčiui - tai jau jos netiks? Vis važiavau tą dieną ir nieko daugiau, ties Ruklos poligonu girdėjosi poškėjimai ir tratėjimai, o prie miestelio stovėjo kariškis su perkreiptu veidu ir autostopino į Jonavą, ant dviračio aš niekaip negalėčiau jo priimt, nebent tandemas būtų, bet geriau, kad vietoj kariškio kas nors kita būtų buvusi. Pagalvotum, ištvirkėlis koks - visai ne. Su diržais ir samčiais armijoj pravodai buvo kam? Tėvai anksčiau kažkodėl perdavo kaip tie diedai salabonus? O kodėl taip pagalvojau? Sako, kad taip galvojama - bet tai tik kaladėlės. Jos taip statomos, kurias paspiriu koja ir naują dedu paryžiaus bokštą. Kariškiai taip juk daro su savo patrankėlėmis... Jonavoj, ten kaip tik aš antrą kartą jį pamačiau už Neries tilto išlipant iš kažkokio pavėžėjusio automobiliuko - juk ne tankiuko. Niekuo ans greičiau - beveik kartu nuo Ruklos pasiekėm Jonavą - štai. Jis mat nesiskundė, bet iš kur galiu žinot iš to rūškano veido - lyg baust norėtų ką. Bet čia ne prie ko tos beždžionės smegenys. Tiesa, pamiršau kaip rašosi - bezdžionė ar beždžionė? Atsiversiu žodyną pažiūrėt - ir filmas pasibaigė, kurio net nežiūrėjau, o tik telikas birbė šalia... "Žiedas" - toks filmas su Nastasija Kinski, kurį svajojau dar kartą pažiūrėt.
Tai turiu tik žiedą tą - ant dar mėsmalės nesutrumpinto dešinės bevardžio - kurį prie bažnyčios altoriaus liepos 20 dieną 1991 metais padovanojo man žmona. Tada nesibaigiančius darbus statybose nutraukė kaip tik įvyksiančios vestuvės, kai tos rankos nuo kilnojimo plytų pasidarė it guminės, net lengvo negalėjau kelt, o jaunąją per visus tiltus nešiau, kur tik buvome sustoję tą vakarą link puotos stalo. Nuklydau... Atleiskit, pasitaisysiu, aš kaip tas vėžlys - vėžys - ilgai galvoju. Kieno kelionei aš netinku, bet kaladėles savo renku, kur ant kelio išsibarstė, bet man tai ar gaila jų - duočiau jei paimtų, pasidalinčiau... Tas žiedas buvo močiutės savo anūkei, o to kur žmona pametė eidama pirmą rytą prie karvučių - kas ras, tas ir pames, atsimenu tą pasaką apie Hansą ir stebuklingą dūdelę? Visi kiškiai Hanso, kai tik padūduoja ja. Grįžimas yra šventas, kaip visada buvo grįžimas, yra grįžimas ir visada bus grįžimas į namus per amžius. Stebuklinga dūdelė, žiedas, ar staltiesė patitiesė - tai tik daiktai, dar dviratis irgi, o taip pat geležinkelio bėgiai, nors traukianiai jau ir kiti rieda... Gelžinkelio pervaža, upės perkėla, oro tiltas, tarpžvaigždinės stotys - stotys. Kiek tų stočių tam, kad grįžčiau, kuriai trukmei toje ar kitoje apsistoju? Grįžimas namo, ten, kur ramu, kur nereikia jokių žiedų, dūdelių, dviračių - jie gali būt ar nebūt - aš namie, aš ramus, čia buvo tėvas ir mama - mano namai, jų stotys mano prisiminimuose - aplankau ir grįžtu, o jei ir nebūtų dabar jų - tėvo ir mamos - jie vistiek yra tie namai, ta aplinka. Nuo Musės prie Dubysos per Nerį pro Jonavą, per Nevėžį pro Kėdainius pasieksiu aš Raseinius dukėtą kelio akmenėlį nuplovęs tų upelių tėkmėje.
Tarp Kėdainių ir Jonavos lygus kelias, jokių kalvų, moteris uždengtu veidu nuo Nevėžio link Neries lyg vaiduoklis kelių su dviratine priekabėle tarp chemijos gamyklų teršalų, tai ką čia šalmai paaugliams, o jie vistiek plikom galvom laksto it patrakę, ar kas juos baus be jų? Prie atominės tokių vaizdų neregėjau, gal yra ir tokių radiacijos bailių - bet jie savaip teisūs nepasitikėdami ta gerove lai protestuoja.
Galėčiau tą kelionę palygint su 2008 liepos 29... Akmenėlių plovimo brūkšneliais neskiriu vienas du trys geltona žalia raudona be kablelių Nemuną pasiekt galiu ir į vakaro žarą daugybe kartų žiūriu su Andriumi Mamontovu ir Pink Floyd dar Bachas Čaikovskis Spragtukas Jean Michel Jarre Oxigenai ir pievų žiogiukai kartu su Zyplių ąžuolu ir visomis padžiautomis mintimis jau nugriuvo drevė puiki buvo įlįst į ją prieš keturis metus ar tai sugrįš medis kol supus tas mintis vėjai ir paukščiai išnešiojo gandrai jau išskrido jie namo pavasarį po ekvinokcijos parskris ar nupirksi man naują opciją su blykste bet ir be jos galiu pamatyt rudens lapus sumestus kaip kabliukus į sliekų dėžutę ir būsiu Viktoras Perestukinas kur bulkos ant medžių augs ir pusantro grioviakasio į priekį su kastuvais žengs melioracijai gal prireiks drenas išklot ir nuogus sėdmenis kas su dilgėlėm pirtelėj vanos dembeliui grįžtančiam iš apmokymų namo perti savus
ar kokia armijoj pirtis tokia namie katorga
tiesa mele ar melas tiesoje
sudėčiau tuos sliekus reikiama tvarka
mieli tėveliai kuiliai jūsų sūnai Jurgis Antanas Aloyzas ir Martynas sugrįš sveiki pastipę karstų dirbt jau nereiks
rašyt be šnypštukų snypstukas arbatinuko ir meduoliukas ant padėkliuko atidrėko kvapais gvazdikėlių
naujas nuotraukas lyg meduolius į kitą dubenį dedu tik senų kai grįšiu pasivaišink ir Tu
meduoliai dažniausiai skanūs pastovėję kai kažkada nežinojau kas tie marcipanai ar jogurtai pelėsiniai sūriai ant prancūziškos bulkos
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą