
prie dviejų rajonų ribos Kėdainių ir Raseinių,
tarp Šušvės ir Dubysos,
prie Ažytėlio

kaip pro raktų skylutę geležinėse duryse

tolumoj lyg Eifelio bokšto kontūras Paryžiaus

naktiniam žygiui tuos paukščius akimis palydžiu,

jie pavasary ir vėl sugrįš

Tėti,
jei bučiau labai mažas
įlipčiau pažiūrėt, kas toje muzikinėje dėžutėje darosi,
kur be vienos mažiausios detalės ji visiškas niekas

kaip ir bet kuris bokštas net gi Paryžiaus,

net ir koplyčia akmeninė

su mediniu kryžiumi

ar ant durų kalvystės darbų nuo saulės žaizdro vėstančio metalo raudonio,
kai tik Tavo širdelė tikėjimo visam kam kas sutverta vyr,
tai ir grojanti dėžutė, ir bokštai saulėj švytintys tikrų tikri patys brangiausi, kur

drugelis pro vieną langą iš viršaus pažiūrėjęs koks gi ten paslėptas grobis -
aname kampe atremta stovėjo gal raganos šluota už baltojo stalo -
pro kitą pažiūrėsi - tapsi dar turtingesnis:

Saule, tu perlas nušviestas lyg jūros dugne tame stikle

susitikim kitą kartą vėl

prie Ilgižių tolumos rudens ekvinokcijoj